Ekspertai apie Trečiojo pasaulinio karo grėsmę: įmanoma išvengti?

Šiandienos pasaulis atrodo kaip įtempta styga, kurią bet kada gali nutraukti netikėtas geopolitinis posūkis. Nors gyvename technologijų ir dirbtinio intelekto aukso amžiuje, nerimas dėl galimo Trečiojo pasaulinio karo tapo nuolatiniu informacinio lauko palydovu. Tarptautiniai santykiai vis dažniau primena Šaltojo karo laikus, o nuolatiniai kariniai konfliktai skirtinguose žemynuose verčia užduoti klausimą – ar mes jau esame globalaus susidūrimo išvakarėse, ar vis dar turime svertų užkirsti tam kelią?

Geopolitinė įtampa: ar esame atsidūrę taške, iš kurio nėra kelio atgal?

Analizuojant dabartinę situaciją, ekspertai dažnai mini „policentrį“ pasaulį, kuriame senoji tvarka byra, o nauja dar nėra susiformavusi. Didžiųjų valstybių konkurencija dėl įtakos zonų, ekonominės galios ir technologinio dominavimo sukuria sąlygas, kuriose diplomatines priemones vis dažniau keičia „kietosios jėgos“ politika. JAV ir Kinijos santykiai dėl Taivano, Rusijos invazija į Ukrainą ir nestabilumas Artimuosiuose Rytuose sudaro sudėtingą galvosūkį, kurį išspręsti taikiu būdu tampa vis sunkiau.

Svarbu suprasti, kad šiuolaikinis karas nebūtinai prasideda oficialiu karo paskelbimu. Šiandien mes kalbame apie hibridines grėsmes: kibernetines atakas, dezinformacijos kampanijas, ekonominius embargus ir technologinį šnipinėjimą. Šie veiksmai destabilizuoja visuomenes iš vidaus, silpnina pasitikėjimą valdžios institucijomis ir paruošia dirvą tiesioginiam kariniam konfliktui. Ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikinis globalus konfliktas pasižymėtų „tinkliniu“ pobūdžiu – tai būtų ne tik fronto linijos laukuose, bet ir kritinės infrastruktūros, finansų sistemų bei žmonių protų mūšis.

Branduolinio atgrasymo doktrina: ar ji vis dar veikia?

Pagrindinis argumentas, ilgą laiką sulaikęs pasaulį nuo tiesioginio didžiųjų galybių susidūrimo, buvo vadinamasis abipusio garantuoto sunaikinimo principas. Branduoliniai ginklai veikė kaip stabdis, nes kiekviena pusė suprato, kad laimėtojų šiame kare nebūtų. Tačiau šiandien ši pusiausvyra yra trapi dėl kelių priežasčių:

  • Technologijų plėtra: Viršgarsinės raketos ir autonominės ginklų sistemos sutrumpina reagavimo laiką, todėl kyla pavojus, kad klaidingas sprendimas, priimtas per kelias sekundes, gali tapti negrįžtamu.
  • Nauji žaidėjai: Pasaulyje daugėja šalių, kurios siekia branduolinio ginklo arba jau jį turi, o tai komplikuoja tarptautines derybas ir atgrasymo strategijas.
  • Retorikos aštrėjimas: Nuolatiniai užuominos apie branduolinio arsenalo panaudojimą, skambančios aukščiausiuose politiniuose lygiuose, mažina šio tabu svorį ir normalizuoja branduolinį šantažą.

Ekonominė priklausomybė kaip taikos garantas ar karo priežastis?

Dar prieš dešimtmetį buvo manoma, kad glaudūs ekonominiai ryšiai tarp Vakarų ir Rytų šalių yra geriausias draudimas nuo karo. Idėja buvo paprasta: jei mūsų ekonomikos tarpusavyje susipynusios, karas būtų finansiškai pražūtingas abiem pusėms. Tačiau pastarieji įvykiai parodė, kad politinė ideologija ir nacionalinio saugumo ambicijos dažnai nugali pragmatinius ekonominius skaičiavimus.

Dabar matome „ekonominio atskyrimo“ (decoupling) procesą. Šalys stengiasi mažinti priklausomybę nuo potencialių priešininkų tiekimo grandinių, ypač energetikos, puslaidininkių ir kritinių žaliavų srityse. Tai yra dvejopas procesas: viena vertus, tai didina nacionalinį saugumą, kita vertus – sumažina ekonominį „stabdį“, kuris iki šiol atgrasydavo nuo agresyvių veiksmų. Kai šalis mažiau priklausoma nuo prekybos su varžovu, jai tampa lengviau nuspręsti pradėti karinį konfliktą.

Technologijų įtaka globaliems konfliktams

Trečiasis pasaulinis karas, jei jis įvyktų, būtų fundamentaliai kitoks nei ankstesni. Dirbtinis intelektas (DI) keičia karybos taisykles. Autonominiai ginklai, gebantys patys priimti sprendimą atakuoti, kelia milžiniškus etinius ir saugumo iššūkius. Kas nutiktų, jei DI algoritmas klaidingai interpretuotų kitoje pusėje vykstančius karinius manevrus kaip agresiją? Technologinis greitis lenkia diplomatinį lėtumą, todėl rizika, kad netyčinis incidentas eskaluos į didelio masto karą, yra didesnė nei bet kada anksčiau.

Be to, kosmoso erdvė tapo nauja mūšio lauke. Satelitai, užtikrinantys navigaciją, ryšius ir žvalgybą, yra itin pažeidžiami. Pasaulio ekonomika priklauso nuo kosmoso infrastruktūros, todėl bet koks sisteminis smūgis satelitams sukeltų chaosą visame pasaulyje, o tai savo ruožtu galėtų tapti kibirkštimi didesniam konfliktui.

Kaip diplomatija gali užkirsti kelią katastrofai?

Nors vaizdas atrodo niūrus, diplomatija vis dar išlieka pagrindiniu įrankiu. Istorija rodo, kad net ir didžiausių krizių metu, tokių kaip Kubos raketų krizė 1962 metais, šalių lyderiai rado kanalų bendravimui. Šiandienos problema yra ta, kad šie kanalai yra labai silpni arba visiškai uždaryti.

Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), šiuo metu išgyvena pasitikėjimo krizę. Tačiau jos vis dar yra vienintelė platforma, kurioje visos šalys gali susėsti prie vieno stalo. Reformos šiose institucijose, skaidresnė komunikacija tarp karinių vadovybių ir pilietinės visuomenės spaudimas politikams yra tie svertai, kurie gali padėti išlaikyti taiką. Svarbu puoselėti tarpusavio supratimą, net ir tada, kai pozicijos atrodo nesutaikomos.

Dažniausiai užduodami klausimai apie globalaus konflikto riziką

Ar Trečiasis pasaulinis karas yra neišvengiamas?

Nėra jokių istorinių ar politinių dėsnių, kurie diktuotų, kad globalus karas yra neišvengiamas. Tai nėra gamtos stichija, o žmonių sprendimų rezultatas. Nors geopolitinė įtampa yra aukšta, diplomatija ir ekonominis racionalumas vis dar gali sustabdyti konfliktus.

Koks vaidmuo šiuolaikiniame konflikte tektų dirbtiniam intelektui?

DI vaidmuo yra dvejopas. Viena vertus, jis leidžia greičiau analizuoti duomenis ir priimti taktinius sprendimus. Kita vertus, jis kelia riziką dėl „algoritminių klaidų“, kurios gali netyčia inicijuoti konfrontaciją. Svarbiausia – užtikrinti, kad žmonės visada išlaikytų kontrolę sprendžiant dėl ginklo panaudojimo.

Kaip eilinis pilietis gali prisidėti prie taikos išsaugojimo?

Eiliniai žmonės gali daryti įtaką per savo pilietinį aktyvumą. Palaikydami politines jėgas, kurios vertina tarptautinį bendradarbiavimą, skatindami kritinį mąstymą ir atsparumą dezinformacijai, žmonės mažina radikalizacijos riziką savo valstybėse.

Ką reiškia „hibridinis karas“ ir kodėl jis toks pavojingas?

Hibridinis karas yra taktikų derinys, kai naudojamos ne tik karinės priemonės, bet ir ekonominis spaudimas, kibernetinės atakos, informacinės operacijos. Jis pavojingas, nes sunku nubrėžti ribą, kada „veiksmai“ perauga į atvirą karo veiksmų pradžią, todėl sunku laiku reaguoti.

Ar branduolinis ginklas vis dar yra svarbiausias saugumo elementas?

Taip, jis išlieka svarbiausiu atgrasymo įrankiu, tačiau jo svarba mažėja, atsirandant naujoms, tikslesnėms ir „švaresnėms“ ginkluotės rūšims. Branduolinio ginklo klausimas išlieka „paskutinės instancijos“ argumentu, tačiau šiuolaikiniame kare vis daugiau dėmesio skiriama technologiniam pranašumui.

Atsakomybės pasidalijimas tarp globalių lyderių ir visuomenės

Klaidinga manyti, kad karo grėsmė yra tik politikų rūpestis. Globalus saugumas yra bendras visuomenės, verslo, žiniasklaidos ir mokslo institucijų darbas. Kai visuomenės tampa labiau informuotos apie geopolitinius procesus, jos tampa mažiau jautrios manipuliacijoms ir populizmui, kurie dažnai tampa pretekstu karams. Svarbu suprasti, kad demokratijose viešoji nuomonė turi galią riboti lyderių ambicijas.

Kita vertus, verslo sektorius turi suprasti savo atsakomybę. Technologijų milžinės, tiekiančios įrankius tiek karinėms, tiek civilinėms reikmėms, privalo laikytis griežtų etikos standartų. Be to, reikia skatinti tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą – kai mokslininkai iš skirtingų šalių kartu sprendžia klimato kaitos, pandemijų ar energetikos problemas, jie kuria pasitikėjimo tiltus, kurie yra stipresni nei bet kokios politinės sienos.

Galutinis atsakymas į klausimą apie galimybę išvengti globalaus konflikto slypi mūsų gebėjime pripažinti kitokią nuomonę ir ieškoti kompromisų. Pasaulis yra per daug susietas, kad jame būtų galima kariauti be žalingų padarinių kiekvienam. Vietoj to, kad ruoštumėmės neišvengiamam susidūrimui, visas dėmesys turėtų būti skiriamas dialogo stiprinimui, tarptautinės teisės mechanizmų atkūrimui ir abipusio saugumo architektūros kūrimui, kurioje kiekviena šalis jaustųsi gerbiama ir saugi. Taika nėra savaiminis procesas; tai nuolatinis darbas, reikalaujantis drąsos, kantrybės ir noro suprasti kitą pusę, net jei ji atrodo kaip priešas.