Kai 1937 metais Voltas Disnėjus pristatė pirmąjį pilnametražį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“, jis ne tik pakeitė kino istoriją, bet ir sukūrė kultūrinį fenomeną, kuris gyvas iki šiol. Nors ekrane matėme pieštus personažus, jų balsai, asmenybės ir patys aktoriai, suteikę jiems gyvybės, liko šiek tiek paslaptingi. Šiame straipsnyje mes pažvelgsime į tai, kas buvo tie žmonės, kurie savo balsais ir vaidyba įkvėpė gyvybę ikoniškiesiems herojams, ir kaip susiklostė jų likimai po šios nepamirštamos premjeros.
Adriana Caselotti: Balsas, tapęs Snieguolės sinonimu
Pagrindinė herojė Snieguolė buvo įgarsinta jaunos ir talentingos Adrianos Caselotti. Jos istorija yra unikali ir šiek tiek liūdna. Būdama vos 18 metų, ji laimėjo atranką į šį vaidmenį, tačiau Voltas Disnėjus turėjo griežtą viziją – jis norėjo, kad Snieguolė išliktų paslaptinga, todėl po filmo sėkmės jis faktiškai „įkalino“ Adrianą jos vaidmenyje. Jai buvo draudžiama dirbti kituose projektuose, kur jos balsas galėtų būti atpažintas, nes tai sugriautų iliuziją, kad Snieguolė yra tikra.
Gyvenimas po sėkmės: Adriana visą likusį gyvenimą liko ištikima savo personažui. Ji pasirodydavo renginiuose, dainuodavo Snieguolės dainas ir išliko viena didžiausių filmo ambasadorių. Nors jos karjera kine niekada neįsibėgėjo dėl Disnėjaus kontraktų apribojimų, ji rado ramybę bendraudama su gerbėjais ir puoselėdama šią unikalią patirtį. Jos balsas tapo nemirtingas, o ji pati – animacijos istorijos dalimi.
Septyni nykštukai: Nuo komedijos scenų iki užkulisių
Septyni nykštukai buvo tikras iššūkis animatorių komandai, tačiau ne mažesnis iššūkis buvo rasti tinkamus balsus. Kiekvienas nykštukas turėjo savo unikalų charakterį, o aktoriai, suteikę jiems balsus, dažnai buvo žinomi to meto komikai ir scenos meistrai.
Grumpis (Niurzglys) ir Pinto Colvig
Pinto Colvig buvo tikras genijus, įgarsinęs ne tik Niurzglį, bet ir linksmąjį Snaudalių. Be to, jis buvo tas žmogus, kuris sukūrė garsųjį „Goofy“ (Gufio) personažo juoką. Colvig gyvenimas buvo pilnas spalvų – jis dirbo klounu, cirko artistu ir radijo laidų vedėju. Jo gebėjimas keisti balso tembrą leido sukurti tokius skirtingus personažus, kurie tapo „Disney“ imperijos pagrindu.
Doc (Daktaras) ir Roy Atwell
Roy Atwell buvo jau patyręs aktorius, kai prisijungė prie projekto. Jo „Daktaro“ vaidmuo pasižymėjo kalbos defektais, kurie buvo itin kruopščiai įrašyti. Atwellas sėkmingai tęsė karjerą radijuje ir kine, tačiau visada didžiavosi būtent šiuo projektu, kuris, jo manymu, buvo aukščiausias jo kūrybinės veiklos taškas.
Happy (Linksmuolis) ir Otis Harlan
Linksmuolio balsą įkūnijo Otis Harlan, kurio balsas spinduliavo šiluma ir optimizmu. Deja, praėjus nedaug laiko po filmo pasirodymo, 1940 metais aktorius mirė. Nors jo karjera „Disney“ studijoje buvo trumpa, jo paliktas indėlis į Linksmuolio charakterį išliko toks stiprus, kad šis personažas iki šiol yra vienas mylimiausių tarp vaikų.
Piktadarė karalienė: Lucille La Verne ir jos baimę keliantis balsas
Karalienės vaidmuo buvo vienas sudėtingiausių. Lucille La Verne buvo talentinga aktorė, kuri sugebėjo sukurti ne tik didingos, bet ir siaubą keliančios raganos balsą. Legenda byloja, kad įrašinėjant raganos scenas, ji išsiėmė savo dantų protezus, kad balsas skambėtų kuo labiau „senyvai“ ir šiurpiau. Toks pasiaukojimas vaidmeniui buvo retas 4-ojo dešimtmečio Holivude. Po „Snieguolės“ ji vaidino dar keliuose filmuose, tačiau netrukus pasitraukė iš viešumos ir mirė 1945 metais.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar aktoriai gavo didelius atlyginimus už „Snieguolės“ įgarsinimą?
Dauguma to meto aktorių dirbo už fiksuotą atlygį, kuris nebuvo itin didelis, ypač turint omenyje, kokią milžinišką pelno sumą filmas vėliau uždirbo studijai. Tuo metu dar nebuvo įprasta mokėti autorinius atlyginimus už balsą, todėl daugelis aktorių finansinės naudos iš filmo sėkmės negavo.
Kas įgarsino princą?
Princą įgarsino Harry Stockwellas. Nors filme jis pasirodo vos keliose scenose, jo operinis balsas paliko neišdildomą įspūdį. Jis buvo žinomas Brodvėjaus aktorius, o jo vaikai vėliau taip pat tapo sėkmingais aktoriais.
Kodėl „Disney“ nenorėjo, kad aktoriai taptų garsūs?
Voltas Disnėjus tikėjo, kad svarbiausia yra personažas. Jis bijojo, kad jei žiūrovai matys realų žmogų už balso, pasakos magija išsisklaidys. Tai buvo visiškai kitokia strategija nei šiuolaikinė praktika, kur „A“ lygio žvaigždės yra naudojamos kaip rinkodaros įrankis.
Ar „Snieguolė ir septyni nykštukai“ pakeitė animacijos rinką?
Be abejonės. Tai buvo pirmasis pilnametražis animacinis filmas, įrodęs, kad suaugusieji ir vaikai gali sėdėti salėje ir žiūrėti pieštą istoriją ilgiau nei 80 minučių. Tai sukūrė darbo vietas tūkstančiams menininkų ir suformavo „Disney“ studijos pagrindą.
Kūrybinis palikimas ir atminimas
Nors daugelis šio filmo aktorių jau išėjo anapilin, jų balsai vis dar skamba kiekviename „Disney“ parke, kiekviename namų kino seanse ir kiekvienoje naujoje filmo adaptacijoje. Jie buvo pionieriai, kurie rizikavo savo reputacija ir laiku, dirbdami su technologija, kurios sėkme tada netikėjo beveik niekas.
Šiandien žiūrint filmą, verta prisiminti, kad už kiekvieno „Ei-ho, ei-ho“ ar „Veidrodėli, veidrodėli“ slypi tikro žmogaus pastangos. Jie ne tik įgarsino vaidmenis – jie suteikė jiems sielą. Adriana Caselotti, Pinto Colvig, Lucille La Verne ir kiti – tai žmonės, kurie kartu su Voltu Disnėjumi sukūrė stebuklą, į kurį šiandien žiūrime kaip į nekintamą klasikos etaloną. Jų gyvenimai buvo susieti su šia pasaka, o pasaka tapo jų nemirtingumo garantu.
Svarbu paminėti ir tai, kaip keitėsi požiūris į animacijos kūrėjus bėgant dešimtmečiams. Jei 1937 metais aktorių vaidmuo buvo slepiamas, tai šiuolaikinėse studijose aktoriai yra pagrindinis reklamų veidas. Visgi, žiūrint į istorinę perspektyvą, būtent šių, „paslėptų“ balsų darbas buvo labiau stebuklingas, nes jie turėjo įtikinti žiūrovą be jokių vizualių užuominų apie tai, kas stovi už mikrofono.
Technologinė pažanga ir aktorių vaidmuo įrašų studijoje
Daugeliui gali būti įdomu, kaip vyko įrašymo procesas tais tolimais laikais. Garso įrašymo technologijos buvo primityvios. Aktoriai turėjo įrašinėti savo dialogus didelėse studijose, kurios dažnai primindavo orkestro įrašų erdves. Nebuvo jokių kompiuterinių programų balsui taisyti ar intonacijoms keisti. Viskas turėjo būti padaryta „gyvai“ ir tobulai nuo pirmo ar antro dublio.
Tai reikalavo neįtikėtinos disciplinos. Aktoriai turėjo tiksliai derinti savo kvėpavimą ir emocijas prie animatorių jau nubrėžtų kadrų, kurie buvo rodomi ant ekrano. Ši sinergija tarp vizualinio meno ir garso buvo pagrindas, kuris leido „Snieguolei“ tapti tokia „gyva“. Kai matome nykštukus šokančius ar Snieguolę dainuojančią miške, mes nejaučiame jokio dirbtinumo. Tai yra aktorių meistriškumo rezultatas – jie sugebėjo įsijausti į vaidmenį taip giliai, kad balsas skambėjo organiškai kartu su pieštais judesiais.
Po daugelio metų, atsiradus DVD ir internetinėms platformoms, šie įrašai buvo restauruoti ir išvalyti nuo triukšmų, tačiau jų originalus autentiškumas niekur nedingo. Kiekvienas juokas, kiekviena užuomina apie liūdesį ar džiaugsmą išliko toks pat, koks buvo įrašytas 1936 ar 1937 metais.
Galiausiai, svarbu pabrėžti, kad šis projektas nebuvo tik verslas. Tai buvo aistros projektas. Aktoriai, kurie įgarsino nykštukus ar piktąją karalienę, dažnai minėjo, kad dirbti su Voltu buvo sunku, tačiau kartu ir neįtikėtinai įkvepiančiai. Jie jautė, kad kuria kažką tokio, kas pranoks jų pačių gyvenimus. Ir jie buvo teisūs. „Snieguolė ir septyni nykštukai“ išlieka ne tik pirmuoju, bet ir vienu iš tų retų filmų, kurie su kiekviena karta tampa vis labiau vertinami ne tik kaip animacijos kūrinys, bet ir kaip žmonių talento monumentas.
Šis palikimas yra pamoka visiems šiuolaikiniams kūrėjams: technologijos gali keistis, tačiau tikras emocinis ryšys, kurį aktorius sukuria savo balsu, yra amžinas. „Snieguolės“ sėkmė buvo grindžiama paprastumu, nuoširdumu ir, svarbiausia, tikėjimu, kad net mažiausias personažas yra vertas didžiulės meilės. Ir kai mes kitą kartą žiūrėsime šią pasaką, prisiminkime ne tik gražų piešinį, bet ir tuos žmones, kurie savo balsais privertė mus juoktis, bijoti ir svajoti kartu su Snieguole bei jos ištikimaisiais septyniais nykštukais.
